20210408_113810_0000

VGTU SA RUBRIKA: Mūsų vidinis variklis

Kiekviena diena prasideda ir baigiasi sprendimais – kaip apsirengiame ryte, kada einame miegoti, net kiek ir kaip išleidžiame pinigus. Tai yra labai sudėtingi neuroninių tinklų signalai, kuriems įvykdyti mes išnaudojame didžiulį kiekį energijos ir koncentracijos atsargų. Bet pasirodo ne visi sprendimai būna priimami „mūsų pačių“. Nuo 40% iki 45% mūsų kasdienių sprendimų yra iš įpročio, o tai reiškia, kad apie pusę savo veiksmų nesusimąstydami darome „automatiškai“, tokie modeliai kitaip vadinami įpročiais    (žmogaus veiklos ir ugdymo procese susiformavę polinkiai atlikti tam tikrą veiksmą ir jį kartoti) yra kiekvieno žmogaus nepastebimas gyvenimo palydovas. Bet kodėl šis vidinis variklis iš viso egzistuoja ir kaip žmonėms pavyksta įtvirtinti įpročius, kurie yra giliai įsišakniję mūsų proto neuroniniuose tinkluose?

Įpročiai ne tik padeda mums susiimti sportuojant, jie iš tikrųjų atlieka labai svarbų vaidmenį, kuris padeda smegenims dirbti daug efektyviau ir greičiau tam, kad galėtų  išnaudoti likusią energiją vertingoje ir reikalingoje srityje. Kaip vienas mokslinis straipsnis apie elgesio formavimąsi konstatavo:  „Įpročiai, pasak mokslininkų, atsiranda todėl, kad smegenys nuolat ieško būdų, kaip sutaupyti pastangų ir energijos. Pačios smegenys visada bandys suformuoti įprotį iš beveik bet kokios rutinos, nes įpročiai leidžia mūsų protui dažniau „sulėtinti tempą“ . Šias pastangas taupantis instinktas yra didžiulis pranašumas. Efektyvios smegenys taip pat leidžia mums nebekvaršinti galvos apie savaime suprantamus veiksmus, pvz., vaikščiojimą ir pasirinkimą, ką valgyti, kad galėtume skirti savo protinę galią ir pastangas sukurti ietims, drėkinimo sistemoms bei galiausiai lėktuvams išrasti. Mažesnis sprendimų skaičius reiškia didesnius proto energijos išteklius –  pavyzdžiui, jūsų smegenys užuot valant dantis apmąstytų kiekvieną to veiksmo dalį – pasiimti šepetuką, uždėti pastos ant šepetėlio, sukamaisiais judesiais valytis dantis kelias minutes,  tiesiog sukuria autopilotą, kuriuo remiantis jums nebereikia įdėti tiek daug pastangų atliekant darbą. Štai kodėl žmogus vairavęs kelis kartus nebegalvos kada spausti pedalus, o galvos apie tai, kaip pasiekti savo kelionės tikslą (besikartojantis veiksmas rutinoje tampa įpročiu tam, kad  žmogus galėtų rūpintis kitais reikalais).

Kokiu principu susiformuoja šie ypatingi proto varikliai? Į šį klausimą bandė atsakyti viena MIT instituto profesorė Ana Graybriel. Ji darydama eksperimentus su pelėmis, tyrė neuroninį mokymosi pagrindą ir veiksmų strategijas, susijusias su sprendimų priėmimu, afektine būsena ir smegenų sutrikimais  bei įpročių formavimusi ir laužymu. 2005m. Spalio 20d. buvo ypatinga diena elgesio formavimosi srityje. MIT neuromokslininkų komanda su Ana buvo įkišę zondą į laboratorinės žiurkės bazalines (pamatines) ganglijas, o po to žiurkę paleisdavo T formos labirinte, kurios pabaigoje buvo šokolado plytelė. Bazalinės ganglijos yra primityviausia smegenų dalis – specializuotų smegenų ląstelių grupė, esanti giliai smegenų viduryje, kuri nė trupučio nepakito per visą stuburinių gyvūnų evoliucijos laikotarpį (apie 560 milijonus metų). Svarbiausias jų vaidmuo yra orkestruoti judėjimą, reguliuoti atlygio jausmą ir valdyti kitus instinktyvius poreikius tokius kaip kalbėjimas.

Mokslininkai atvėrę vartelius, kurie trakštelėdavo kiekvienąkart juos patraukus, atidžiai stebėjo paleistos pelės elgseną labirinte bei tuo pačiu metu tikrino jos skleidžiamus neurologinius signalus bazalinėje ganglijose.

Turbūt jums atrodo, kad pelė jau greitai nuskuosdavo paskanauti šokolado, bet iš tikrųjų ne – ji pirmiausia uostinėjo orą, krapštinėjo sienas ir šmirinėjo aplinkui, kol atrasdavo gardų šokolado gabalėlį (pilkas atvaizdas). Toks elgesys kaip uostinėjimas ir vaikščiojimas atrodo kaip menkniekiai, bet bazalinės ganglijos aktyvumo schema teigia visiškai priešingai:

Visą tą laiką pelės smegenys sunkiai plušo per visą procesą nuo trakštelėjimo iki šokolado gabaliuko. Žinoma, po vieno bandymo ne viską pamatysi, todėl jie paleidinėjo pelę daug kartų ir pastebėjo drastiškus pokyčius. Pelė pasiekdavo šokoladą vis greičiau paleidžiant kiekvienąkart ją iš naujo tame pačiame labirinte, kol galiausiai pelė nustojo krapštinėti, uostinėti ir be jokių abejonių nueidavo iki šokolado plytelės. Štai kaip atrodo schema dabar:

Matote skirtumą? Pelės elgesys tapo automatiška sistema, kuri įsijungdavo išgirdus trakštelėjimą, o vykdant ėjimą iki šokolado smegenys nebe taip stipriai dirbo lyg būtų apsnūdusios, kol vėl tapdavo aktyvios pasiekus šokolado gabaliuką. Ir neuromokslininkai iš šio bandymo rezultatų, sukūrė tikslią formulę, kurios pagalba iki šiol žmonėse ir gyvūnuose formuojasi įpročiai. Šis procesas vadinasi įpročio kilpa:

1) Atitinkamas ženklas – trakštelėjimas („Cue“)

2) Rutina – ėjimas iki šokolado („Routine“)

3) Atlygis/ Atpildas – šokolado plytelė („Reward“)

Ir pagal šią kilpa įmanoma pakeisti, suformuoti įpročius ir įdomiausia tai, kad niekada ne per vėlu padaryti pokyčius, kadangi nesvarbu kokio amžiaus yra žmogus ir kokio stiprumo blogas įprotis arba kokio sunkumo gerą įprotį nori lavinti, viskas įmanoma remiantis šia sena, bet dar iki šiol naudojama sistema. Kitame straipsnyje papasakosiu plačiau kaip pradėti formuoti gerus įpročius ir kaip atsikratyti tų, kurie jums nebereikalingi remiantis įpročių kilpa.

Galų gale įpročiai yra labai senas, primityvus procesas, kuris iki šiol daro įtaką ir keičia mūsų ir kitų gyvybės formų gyvenimus. Todėl linkiu Vilnius Tech bendruomenei prisiminti ir pasidžiaugti savo galingu vidiniu proto varikliu!