20210422_122837_0000

VGTU SA RUBRIKA: Žmogaus pavojaus signalai

Adrenalinas, kortizolis, norepinefrinas – šie trys hormonai yra atsakingi už svarbią žmogaus reakciją, kuri įsijungia, kai mūsų smegenys siunčia signalus mums patekus arba atsiradus labai pavojingoje, sunkioje situacijoje. Tai pažįstamas jausmas, kurį kiekvienas patiria daug kartų savo gyvenime – nuo darbo sunkumų iki egzaminų baimės. Stresas supa mūsų gyvenimo eiga, ir nuo jo neįmanoma pasislėpti, kadangi jis yra svarbus mūsų organizmo apsaugos mechanizmas, be kurio mūsų protėviai ir šiuolaikiniai žmonės negalėtų išgyventi. Iš tikrųjų stresas yra reikalingas tam tikrose gyvenimo situacijose, nes gali padėti, pavyzdžiui, kalbant viešai, kai padidėja. Bet daugumai stresas tampa našta, kadangi mes bijome ir nerimaujame ne vien tik pavojaus ar sunkumų gyvenime, bet ir nemalonių bei varginančių situacijų mūsų kasdienybėje. Dėl nuolatinio streso ir nerimo srautų mūsų protas nebesusigaudo, kada reikia gaminti tuos tris hormonus, todėl juos gamina, kai tik patiriame nerimą, diskomfortą arba stresą. Tai kartais gerai, kadangi tai gali būti tikri pavojaus signalai, bet dažniausiai jie apkrauna ir daro neigiamą įtaka žmogui, pavyzdžiui, jums pakyla spaudimas ir yra sunku nusėdėti vietoje dėl adrenalino, kai truputį sunerimote per egzamino laikymą. Taigi įsigilinkim, kaip veikia stresas bei kodėl jį reikia valdyti.

               Dabar įsivaizduokim tokią situaciją – eidami pasivaikščioti po mišką netikėtai kelyje pamatote mešką. Pirmiausia, streso reakcija prasideda smegenyse. Kai kas nors susiduria su pavojumi, akys ar ausys (arba abi) siunčia informaciją migdolinei („Amygdala“) – smegenų sričiai, kuri prisideda prie emocinio apdorojimo ir yra mūsų  „baimės centras“. Migdolinė interpretuoja vaizdus ir garsus. Suvokusi pavojų, ji akimirksniu siunčia nelaimės signalus pagumburiui („Hypothalamusׅ“). Pagumburis veikia kaip komandų centras, per nervų sistemą bendraujantis su likusiu kūnu, kad žmogus turėtų energijos įvykdyti kovos ar skrydžio reakcija („fight or flight response“).  Ši smegenų sritis bendrauja su likusiu kūnu per autonominę nervų sistemą, kuri kontroliuoja tokias nevalingas kūno funkcijas kaip kvėpavimas, širdies plakimas ir pagrindinių kraujagyslių bei mažų plaučių kvėpavimo takų, vadinamų bronchioliais, išsiplėtimus ar susiaurėjimus. Autonominė nervų sistema turi du komponentus: simpatinė nervų sistema ir parasimpatinė nervų sistema. Simpatinė nervų sistema veikia kaip gazo pedalas automobilyje. Dėl jo atsiranda kovos arba bėgimo reakcija, suteikdama kūnui energijos pliūpsnį, kad jis galėtų reaguoti į pastebėtus pavojus. Parasimpatinė nervų sistema veikia kaip stabdis. Ji skatina „pailsėti ir virškinti“ reakciją, kuri nuramina kūną po to, kai praeina pavojus. Migdolinei siunčiant nelaimės signalą, pagumburis suaktyvina simpatinę nervų sistemą, siųsdamas signalus per autonominius nervus į antinksčius, kurie yra endokrininės liaukos virš inkstų. Šios liaukos reaguoja pumpuodamos hormoną epinefriną (dar vadinamą adrenalinu) į kraują. Kai epinefrinas cirkuliuoja kūnu, jis sukelia daugybę fiziologinių pokyčių. Širdis plaka greičiau nei įprasta, stumdama kraują į raumenis, širdį ir kitus gyvybiškai svarbius organus, dėl to pulso dažnis ir kraujospūdis didėja. Šiuos pokyčius patiriantis asmuo taip pat pradeda kvėpuoti greičiau. Maži kvėpavimo takai plaučiuose atsiveria plačiai, kad plaučiai galėtų įkvėpti kuo daugiau deguonies. Papildomas deguonis siunčiamas į smegenis, didinant budrumą bei koncentraciją. Regėjimas, klausa ir kitos juslės tampa aštresnės. Tuo tarpu norepinefrinas sukelia cukraus (gliukozės) ir riebalų išsiskyrimą iš laikinų kūno saugyklų. Šios maistinės medžiagos patenka į kraują, tiekdamos energiją visoms kūno dalims.

Visi šie pokyčiai įvyksta taip greitai, kad žmonės net nespėja jų suvokti. Tiesą sakant, streso signalų tinklai yra tokie efektyvūs, kad migdolinė ir pagumburis pradeda šį mechanizmą dar prieš tai, kai smegenų regos centrai turėjo galimybę iki galo apdoroti tai, kas vyksta. Štai kodėl žmonės sugeba pasitraukti iš greitai artėjančios automobilio kelio dar prieš pagalvodami apie tai, ką daro. Kai pradinis epinefrino antplūdis mažėja, pagumburis suaktyvina antrąjį atsako į stresą sistemos komponentą, vadinamą HPA ašimi. Šis tinklas susideda iš pagumburio, hipofizės ir antinksčių. HPA ašis remiasi daugybe hormoninių signalų pagalba, kad simpatinė nervų sistema – „dujų pedalas“ – būtų nuspaustas. Jei smegenys ir toliau suvokia ką nors pavojingo, pagumburis išskiria kortikotropiną – atpalaiduojantį hormoną (CRH), kuris keliauja į hipofizę, sukeldamas adrenokortikotropinio hormono (AKTH) išsiskyrimą. Šis hormonas keliauja į antinksčius, skatindamas juos išlaisvinti kortizolį, kitaip vadinamą streso hormoną. Taigi kūnas lieka guvus ir budrus. Kai grėsmė praeina, kortizolio lygis sumažėja. Tada parasimpatinė nervų sistema – „stabdis“ – slopina reakciją į stresą. Nors stresas tėra psichinis fenomenas, jis gali paveikti ir fizinę žmogaus būseną, kadangi dauguma kartais nebegali paspausti streso mechanizmo stabdžio. Žemo lygio stresas, kaip pavyzdžiui nerimas artėjant atsiskaitomo darbo terminui visvien palaiko HPA ašies darbą, panašiai kaip per ilgai tuščiąja eiga dirbantis variklis. Po kurio laiko tai daro neigiamai poveikį organizmui, kadangi visi hormonai toliau išsiskiria, ypač, didžiuliai kiekiai kortizolio, kurie pradeda kauptis jūsų organizme.

Nors pats stresas nebūtinai yra problemiškas, kortizolio kaupimasis smegenyse gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį. Pati kortizolio funkcija yra natūralaus kūno proceso dalis: „proto ribose“ šis hormonas yra visiškai normali, sveika dalis biologinių reakcijų. Jos funkcijos yra įvairios, aiškina „Dartmouth Undergraduate Journal of Science“. Kortizolis ne tik atstato kūno pusiausvyrą po streso, bet ir padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujo ląstelėse. Taip pat yra naudingas hipokampui, kuriame saugomi ir apdorojami prisiminimai. Tačiau patiriant lėtinį stresą, organizmas gamina daugiau kortizolio, nei turi galimybę išsiskirti. Būtent tada kortizolis ir stresas gali sukelti problemų. Didelis kortizolio kiekis gali sunkinti smegenų gebėjimą tinkamai veikti. Kelių tyrimų duomenimis, lėtinis stresas įvairiais būdais pažeidžia smegenų funkciją. Tai gali sutrikdyti sinapsės reguliavimą, be kurio prarandamas bendruomeniškumas ir noras bendrauti su kitais. Stresas gali sunaikinti smegenų ląsteles ir netgi sumažinti smegenų dydį. Lėtinis stresas mažina prefrontalinę žievę – smegenų sritį, atsakingą už atmintį ir mokymąsi. Nieko keista, kad jeigu dažnai esate paveikiami streso dažnai pamirštate ir sunkiau įsimenate naują informaciją bei atkūriate seną. Nors stresas gali sutraukti prefrontalinę žievę, jis gali padidinti migdolės dydį, todėl smegenys gali tapti jautresnės stresui. „Manoma, kad kortizolis sukuria domino efektą, kuris perprogramuoja neuroninius kelius tarp hipokampo ir migdolės. Susikuria užburtas ratas, taip sukuriant smegenis, kurios linkusios būti nuolatinės kovos ar skrydžio būsenoje“, – Christopheris Berglandas rašo „Psychology Today“.

Dėl lėtinio streso sutrinka ne tik kognityvinė funkcija. Tai taip pat gali sukelti fizinės ydas žmoguje kaip padidėjusi širdies ligų, padidėjusio kraujospūdžio ir diabeto rizika. Kitos kūno sistemos taip pat nustoja veikti tinkamai, įskaitant virškinimo, reprodukcijos sistemos ir t.t. Toksinis stresas gali pakenkti organizmo imuninei sistemai ir sustiprinti visas jau esamas ligas. Taigi, nepaisant jos kilmės ir stiprumo, nesukontroliuotas stresas galų gale ne tik pažeis jūsų protą, bet ir kūną. Kitame straipsnyje plačiau papasakosiu apie būdus valdyti stresą ir kaip su juo susitvarkyti.

Galų gale stresas yra svarbi organizmo proceso dalis, kuri pasiekusi limitą gali ne tik jus paveikti emociškai ir psichiškai, bet ir pakenkti fiziškai, bet nenusiminkite ir neišsigąskite, jo poveikį įmanoma kontroliuoti arba bent jau prisitaikyti prie jo taip, kad jums neiškiltų problemų pajutus savo „netikro ir tikro“ pavojų signalus. Taigi, Vilnius Tech bendruomene, nepamirškite kokią didžiulę įtaką daro mums stresas.